Pakartoto Įstatymo 32

₁„Klausykitės, dangūs, leiskite man kalbėti,

tegirdi žemė mano lūpų žodžius!

₂Tekrinta mano mokymas kaip lietus,

telaša mano kalba kaip rasa,

tarsi švelnus lietus ant gležnos vejos,

tarsi rasos lašeliai ant žolės.

₃Juk VIEŠPATIES vardą skelbiu:

duokite garbę mūsų Dievui!

₄Tai Uola! Jo darbai tobuli,

visi jo keliai iš tikrųjų teisingi.

Ištikimas Dievas, be apgaulės,

teisus ir patikimas!

₅Tačiau neverti jo vaikai,

ta sukta, nedora karta,

pasielgė su juo apgaulingai.

₆Nejau taip atsilygini VIEŠPAČIUI,

paika ir neišmintinga tauta?

Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave sukūrė,

padarė ir įkurdino?

₇Prisimink senovės dienas,

apsvarstyk praeities amžių metus;

klausk savo tėvo, jis tau paaiškins,

savo senolių, jie tau pasakys.

₈Kai Aukščiausiasis skyrė tautoms jų paveldą,

kai dalijo Adomo palikuonis,

jis nustatė tautų ribas pagal Dievo sūnų skaičių,

₉bet VIEŠPATIES dalis yra jo tauta,

Jokūbas yra jo paveldas.

₁₀Jis rado jį dykumoje –

tyruose vaitojančios dykumos.

Priglobė jį, rūpinosi,

saugojo kaip savo akies vyzdį.

₁₁Kaip erelis drąsina savo jauniklius,

plazdendamas virš lizdo,

taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį,

nešė pirmyn ant savo sparnų.

₁₂Vienas VIEŠPATS jį tevedė,

nebuvo su juo jokio svetimo dievo.

₁₃Jis atvedė jį ant krašto aukštumų

ir maitino laukų derliumi,

duodamas čiulpti medaus iš uolų

ir alyvmedžių aliejaus iš akmenuotos žemės,

₁₄varškės iš bandų, pieno iš kaimenių

su taukais ėriukų ir avinų,

Bašano jaučių ir ožių,

drauge su geriausiais kviečiais;

putojantis vynuogių kraujas buvo tavo gėrimas.

₁₅Ješurūnas nutuko ir spardėsi.

Nutukai, tapai apkūnus ir išpurtęs! –

Jis paliko Dievą, kuris jį padarė,

ir tyčiojosi iš savo išganančios Uolos.

₁₆Jie pykdė jį svetimais dievais,

erzino bjauriais dalykais.

₁₇Jie atnašavo auką demonams, kurie nėra Dievas,

dievams, kurių niekada nebuvo pažinoję,

naujiems, neseniai atėjusiems,

kurių jūsų protėviai niekada nebuvo bijoję.

₁₈Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo,

užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė.

₁₉VIEŠPATS tai matė ir buvo įpykdytas,

jis atmetė savo sūnus ir dukteris.

₂₀Jis tarė:

‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą,

žiūrėsiu, koks bus jų galas,

nes tai nedora karta, neištikimi vaikai.

₂₁Jie mane įerzino tuo, kas nėra Dievas,

įpykdė savo stabais.

Aš erzinsiu juos tuo, kas nėra tauta,

pykdysiu juos kvaila tauta.

₂₂Taip, mano įniršis sukėlė ugnį,

ji degs iki pat Šeolo gelmių,

ris žemę bei jos derlių

ir padegs kalnų pamatus.

₂₃Krausiu jiems nelaimes ant nelaimių,

svaidysiu į juos visas savo strėles.

₂₄Alins badas, niokos karštligė

ir nuožmus maras.

Paleisiu tarp jų žvėris su iltimis

ir nuodingus dulkių šliužus.

₂₅Lauke kalavijas,

o viduje siaubas naikins jaunuolį ir jaunuolę,

žinduklį ir seną žilagalvį.

₂₆Maniau juos visiškai sunaikinti

ir ištrinti žmonėse jų atminimą,

₂₇bet bijojau priešo patyčių,

nes jų priešininkai gali nesuprasti

ir šaukti: ‹Mūsų ranka nugalėjo!

Visa tai ne VIEŠPATS padarė!›

₂₈Juk tai tauta, stokojanti proto,

neturinti supratimo.

₂₉Jei išmintingi būtų,

apie tai pagalvotų

ir suprastų, koks bus jų galas.

₃₀Kaip būtų galėjęs vienas vytis tūkstantį

ar du priversti bėgti dešimt tūkstančių,

jeigu Uola nebūtų jų įdavusi,

VIEŠPATS nebūtų jų atidavęs?’

₃₁Iš tikro jų uola neprilygsta mūsų Uolai;

net patys mūsų priešai tai liudija.

₃₂Ak! Jų vynmedis kyla iš Sodomos vynmedžio,

iš Gomoros vynuogynų;

jų vynuogės nuodingos,

o kekės karčios.

₃₃Jų vynas – slibinų nuodai,

nuožmūs gyvačių apdavai.

₃₄Argi tai ne pas mane paslėpta,

užantspauduota mano ižduose?

₃₅Man priklauso kerštas;

atlyginsiu tą dieną, kai jų koja paslys.

Jų nelaimės diena arti,

atskuba jų pražūtis.

₃₆VIEŠPATS tikrai apgins savo tautą,

pasigailės savo tarnų,

kai matys nusilpus jų galybę,

nelikus nei vergo, nei laisvo.

₃₇Tada jis tars:

‘Kur jų dievai – uola,

kurioje jie ieškojo prieglaudos?

₃₈Kur dievai, valgę jų atnašų taukus

ir gėrę jų liejamųjų aukų vyną?

Tepakyla ir tepadeda jums!

Tebūna jums prieglauda!

₃₉Dabar įsidėmėkite, kad aš, aš vienas esu tas,

ir nėra kito Dievo be manęs.

Aš daliju mirtį ir gyvastį,

sužeidžiu ir išgydau;

niekas nepajėgia išsigelbėti iš mano rankos.

₄₀Taip, aš keliu ranką į dangų ir prisiekiu,

kaip esu amžinai gyvas:

₄₁kai išgaląsiu savo tviskantį kalaviją,

ir mano ranka ims vykdyti teisingumą,

atkeršysiu savo priešams,

atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.

₄₂Nugirdysiu krauju savo strėles,

o mano kalavijas mis mėsa,

krauju užmuštųjų ir belaisvių,

ilgaplaukių priešo vadų’.

₄₃Džiūgaukite, tautos, dėl jo tautos,

nes jis atkeršys už savo tarnų kraują,

išlies kerštą savo priešams,

atlygins tiems, kurie jo nekenčia,

ir nuvalys savo tautos žemę“.